Header
 
 
 
 DUK
 
 
 
Sveiki,
Prisijungimo vardas:

Slaptažodis:




Prisiminti mane

[ ]
[ ]
[ ]

Kovos dėl Vilniaus 1944 liepą
on Penktadienis, 2011 m. rugpjūčio 19 d.
autorius Šmikis autoriaus sąrašas
komentarai: 5
paspaudimai: 10997
 8.0 - 8 balsai -

Įvadas

       Nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje praėjo jau daugiau nei 60 metų. Tačiau karo veiksmų eiga mūsų šalyje, sąlygos bei įvykių priežastys Lietuvos istorikų yra palyginti mažai nagrinėti. Lietuvos karo metų istorija interpretuojama remiantis užsienių šalių autorių darbais. Vakarų šalių istorikus įvykiai Lietuvoje viso karo kontekste domino mažai, todėl šiai temai buvo skiriamas tik epizodinis dėmesys. Tarybinė istoriografija buvo perdėm politizuota, duomenys ir faktai dažnai pateikiami tendencingai, kai kurie epizodai apskritai nutylimi. Chrestomatinis pavyzdys – Vlado Karvelio darbas „Lietuvos TSR išvadavimas iš hitlerinės okupacijos“. Panašios tendencijos neretas reiškinys ir šiandien publikuojamoje rusiškoje literatūroje. Todėl objektyvus istoriko žvilgsnis prašyte prašosi.
       Mūšiai dėl Vilniaus gana išsamiai aprašyti Arvydo Anušausko darbe „Lietuva 1940 1990. Sovietinė reokupacija. Stalininis režimas. Karo veiksmai Lietuvoje. Mūšiai dėl Vilniaus“. Deja, autoriaus pateikiami Raudonosios Armijos ir Vermachto pajėgų skaičiai (210 tūkst. ir 17 tūkst.) vargu ar atitinka tikrovę. Labai įdomus straipsnis buvo publikuotas puslapyje [nuoroda]. Jame buvo pateikta ir interpretuota iki šiol nepublikuota dokumentinė medžiaga [1] . Labai gaila, bet šiuo metu prisijungti prie straipsnio nepavyksta.
       Šiame darbe yra nagrinėjamos kovų dėl Vilniaus 1944 metų liepos mėnesį peripetijos, pamėginta analizuoti kai kuriuos skelbtus ar neskelbtus duomenis, priežastinius – pasekminius įvykių ryšius. Taip pat glaustai paminėti ankstesnių metų įvykiai, galimai turėję įtakos aptariamai temai. Rašinyje mažiau vietos skirta Raudonosios Armijos veiksmams, nes šia tema galima rasti pakankamai daug publikacijų tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis.
       Kadangi autorius nėra istorikas, darbe remiamasi daugiausia antriniais šaltiniais, internete ar spaudoje publikuota informacija: straipsniais, atsiminimais bei dokumentais, internetinėmis duomenų bazėmis, knygomis. Su archyvine medžiaga ir dokumentais dirbta nebuvo. Darbas yra pateikiamas ne kaip neginčijama tiesa, o kaip stimulas diskusijai užmegsti ir medžiaga detalesniems specialistų nagrinėjimams.


Ankstesniųjų metų įvykiai

       Po 1920 metų kovų tarp Lietuvos ir Lenkijos spalios 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta preliminari taikos sutartis, nustačiusi Lietuvos – Lenkijos demarkacinę Kerzono (Curzon) liniją. Sutartis buvo registruota Tautų Sąjungos sektretoriate. Šia sutartimi abi pusės įsipareigojo nutraukti karinius veiksmus. Dėl rytinės linijos atkarpos sutarta derėtis vėliau. Tačiau spalio 8 dieną pradėjęs puolimą generolas Liucijanas Želigovskis (Lucjan Želigowski) su savo armija spalio 9 d. Vilnių užėmė. Po lapkričio 29 d. paliaubų sutarties Vilnius ir rytinis Lietuvos kraštas liko Lenkijos rankose. Kaip savo knygoje užsimena Peisachas Freidheimas, Lenkija turėjo ir daugiau planų Lietuvos atžvilgiu, žadėjo pritarti Vokietijai Austrijos klausimu, jei ši netrukdys tvarkytis su Lietuva [2] . Tačiau tai jau atskira tema nagrinėjimui. 1939 m. sutartimi su papildomais protokolais Vokietija ir TSRS pasidalino Lenkiją ir pabaltijo respublikas savo interesų sferomis, Lietuva su Vilniumi atiteko TSRS. Prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui Lenkijos emigracinė vyriausybė liepos 30 d. pasirašė su TSRS sutartį, anuliuojančią Molotovo-Ribentropo pakto teritorinius padalijimus [3] . Todėl lenkai pagrįstai tikėjosi, kad po karo Rytiniai Kresai atiteks Lenkijai. Tačiau TSRS kaip šalis, nešanti didžiausią indėlį kovojant su Vokietija, iš savo didžiųjų sąjungininkų JAV ir Didžiosios Britanijos pareikalavo šių žemių sau, kas buvo įtvirtinta Teherano konferencijoje. Norėdami parodyti pasauliui miesto priklausombę Lenkijai, lenkai suplanavo ir vykdė operaciją „Aušros vartai“ (Ostra Brama), kaip akcijos „Audra“ (Burza) dalį. Operacijos tikslas buvo Armijos Krajovos (Armia Krajowa, toliau AK) pajėgomis išvyti vokiečių garnizoną ir pasiskelbti miesto šeimininkais prieš jį užimant Darbininkų ir Valstiečių Raudonajai Armijai (toliau Raudonoji Armija).



„Fester Platz“ (įtvirtinta vietovė) koncenpcija, organizacija bei įgyvendinimas [4]

       1943-čiais metais, po didžiųjų vasaros mūšių, Raudonoji Armija pradėjo stumti Vermachtą atgal. Norėdamas šį žygį sustabdyti, 1944-tų kovo pradžioje Hitleris išvystė „įtvirtintų vietovių“ idėją. Jomis turėjo tapti vietovės, svarbūs transporto mazgai, turinčios didelę operatyvinę, o kartais ir strateginę reikšmę. Pagal sumanymą, judėti pirmyn priešas galės tik užėmęs šias vietoves, nes kitaip jam bus užkirsti svarbūs transporto keliai. Taip pat jos turėjo „supančioti“ daug didesnes puolančio priešininko pajėgas.

        „Die „festen Plätze“ sollen die gleichen Aufgaben wie die früheren Festungen erfüllen. Sie haben zu verhindern, daß der Feind diese operativ entscheidenden Plätze in Besitz nimmt. Sie haben sich einschließen zu lassen und dadurch möglichst starke Feindkräfte zu binden. Sie haben dadurch mit die Voraussetzung für erfolgreiche Gegenoperationen zu schaffen.“ – ADOLF HITLER (8. MÄRZ 1944).
        „Įtvirtintos vietovės“ turi vykdyti tą pačią užduotį, kurią anksčiau atlikdavo pilys. Jos turi neleisti priešui užimti šių operatyvinės svarbos vietų. Jos turi leistis būti apsupamos ir tuo pačiu sulaikyti kaip galima stipresnes priešo pajėgas. Tuo jos sudarys sąlygas sėkmingoms atsakomosioms operacijoms.- ADOLFAS HITLERIS (Kovo 8 d. 1944).

       Vėliau generolas feldmaršalas Ernstas Bušas (Ernst Busch) minėjo, kad žinomus miestus skelbti tvirtovėmis buvo svarbu ir propagandos tikslais, nors kartais tokių miestų gynimas prieštaraudavo karinei logikai.
        „Įtvirtintos vietovės“ buvo pavaldžios toje fronto atkarpoje veikiančios armijų grupės vyriausiajam vadui. Taktiniais sumetimais pavaldumas galėjo būti perduotas kurios nors armijos štabui. Visiems kitiems sprendimams reikėjo gauti Vyriausiosios Vermachto vadovybės (Oberkomando der Wehrmacht, OKW) pritarimą. Pavyzdžiui, atiduoti priešui „įtvirtintą vietovę“ galima buvo tik vyriausiojo armijų grupės vado įsakymu ir tik esant aiškiam Hitlerio pritarimui.
        „Įtvirtintos vietovės“ komendantu galėjo tapti karininkas ne žemesnio laipsnio, nei generolas, be to jis turėjo būti pasižymėjusiu ir užgrūdintu kariu („ein besonders ausgesuchter, harter Soldat“). Už savo pareigų vykdymą „iki paskutinio“ jis buvo atsakingas „visa savo kareiviška garbe“. Komendantui buvo pavaldūs visi toje vietovėje esantys kariai ir civiliai asmenys. Kiekvienai „įtvirtintai vietovei“ buvo priskirtas apsaugos garnizonas, kurio užduotis buvo rūpintis gynybiniais įrenginiais ir saugoti objektą nuo netikėto užpuolimo. Apsaugos garnizonas vidutiniškai buvo maždaug sustiprinto bataliono dydžio. Iškilus tiesioginei grėsmei „įtvirtinta vietovė“ turėdavo būti sustiprinta papildomomis pajėgomis iki numatyto garnizono dydžio. Garnizono dydis nebuvo fiksuotas, jis priklausė nuo karinės padėties ir keliamų užduočių. Sprendimą dėl garnizono dydžio priimdavo armijų grupės vadas. Pilną garnizoną paprastai sudarydavo dvi divizijos.
       Kovo 8 d. Hitlerio įsakymu Nr. 11 buvo paskelbtos dvidešimt devynios „įtvirtintos vietovės“. Jų pavadinimai ir išdėstymas pateikti žemiau pavekslėlyje.



Pav. 1. Pirmųjų 29-nerių „Fester Platz“ išdėstymas

       Kitų „įtvirtintų vietovių“ sąrašo nėra, jos buvo skelbiamos atskirai ir dažnai buvo vadinamos „tvirtovėmis“. Yra žinomos šios papildomai paskelbtos „įtvirtintos vietovės“ (pavadinimai parašyti taip, kaip jie pateikti šaltinyje): Brest-Litowsk, Vilnius, Belzig, Berlin, Breslau, Brest, Cherbourg, Eichsfelder Pforte, Ellbing, Fritzlar, Gironde, `s-Hertogenbosch, Karlsruhe, Kolberg, Korsika, Küstrin, Lublin, Nordhausen, Posen, Thüringen Ost, Königsberg.
       Ir atsakingi kariniai sluoksniai, ir istorikai šią „įtvirtintų vietovių“ iniciatyvą vertina neigiamai. Karinis istorikas Karlas Haincas Fryzeneris (Kalr Heinz Friesener) juos vadina spastais žmonėms, nes „įtvirtintų vietovių“ lemtis buvo apsuptis ir sunaikinimas. Todėl ši doktrina stipriai neigiamai veikė psichologiškai. Sparčiai artėjant frontui jų neįmanoma buvo gerai įrengti ir aprūpinti pakankamu amunicijos ir atsargų kiekiu. Didelės pajėgos buvo išskaidytos atskirose „įtvirtintose vietovėse“, nors jų labai trūko fronto gynybai. Teigiama, kad ši taktika buvo pagrindinė armijų grupės centras katasrtofos priežastis 1944 – ųjų vasarą, kai Raudonoji Armija per keletą dienų apsupo ir sutriuškino 13 vokiečių divizijų, skirtų šios doktrinos įgyvendinimui.



„Fester Platz“ Wilna“

       Apie Vilniaus „įtvirtintą vietovę“ nepavyko rasti daug medžiagos. Aišku, kad tarp pirmųjų 29 vietovių Hitlerio kovo 8 d. įsakyme Nr. 11 Vilnius paminėtas nebuvo. Pirmuoju Vilniaus „įtvirtintos vietovės“ komendantu buvo paskirtas generolas majoras Gerhardas Piolis (Gerhard Poel). Prieš paskyrimą jis vadovavo vyriausiajai karo lauko komendantūrai 400 (Oberfeldkomendantur 400) su štabu Baranovičiuose. 1944 metų balandžio 12 d. komendantūros štabas buvo pakeistas 52 apsaugos divizija ir perkeltas į Vilnių [5] . Yra paminėta, kad Vilniaus „įtvirtintos vietovės“ komendantu jis buvo paskirtas 1944 metų gegužę [6] . (Tikslesnių duomenų tikriausiai galima rasti Vokietijos Federaciniame kariniame archyve (Bundesarchiv-Militärarchiv: Befehlshaber und Kommandandten Fester Plätze). Todėl galime daryti prielaidą, kad „įtvirtinta vietove“ Vilnius buvo paskelbtas balandžio gale arba gegužės pradžioje. Tik tuomet Vilnius pradėtas fortifikuoti pritaikant jį žiedinei gynybai. Įtvirtinimų pagrindą turėjo sudaryti lauko fortifikacija iš medžių ir žemių, tik pačiuose pavojingiausiuose taškuose turėjo būti įrengtos gelžbetoninės slėptuvės. 51 slėptuvė turėjo nereguliariu puslankiu supti pietinę, 28 – šiaurinę miesto dalį. Jos turėjo būti statomos iš pusfabrikačių, pagamintų vietos gamyklose. Darbams talkino iš Vokietijos atsiųstas fortifikacijos specialistas (!). Yra rašoma, kad priartėjus frontui buvo įrengta 12 tokių pasipriešinimo taškų, tačiau jokių jų pėdsakų iki šiol rasti nepavyko. Pateiktame žemėlapyje (Pav. 2) galima suskaičiuoti 11 sustiprintų gynybos taškų. „Įtvirtintos vietovės“ valdymo punktas įkurdintas 1942 metų statybos susisiekimo slėptuvėje, buvusiuose Misionierių vienuolyno daržuose prie Subačiaus gatvės. Šis statinys yra išlikęs iki šių dienų. Įėjimas į slėptuvę užrakintas [7] . Nepavyko rasti duomenų, kokio dydžio turėjo būti apsaugos garnizonas ir koks buvo numatytas pilnas Vilniaus „įtvirtintos vietovės“ garnizonas. Yra paminėta, kad iki liepos 3 d. apsaugos garnizonas buvo labai nedidelis (apie 500 karių) ir vokiečių vadovybė kreipėsi į AK su pasiūlymu kartu ginti miestą nuo bolševikų [8] . Bet turėdama savų planų AK vadovybė nuo šio psiūlymo atsisakė. Vokiečiai gi teigia, kad su pasiūlymu ginti Vilnių nuo bolševikų į juos kreipėsi AK ir reikalavo, kad Vilnius būtų perduotas lenkų valdžion [28] . AK užpuolus Vilniaus garnizoną už bendradarbiavimą su šia organizacija ir tiekimą jiems ginklų buvo sušaudytas Vilniaus apygardos komisaras SS oberšturmbanfiureris Horstas Vulfas (Horst Wulff) [9] . Taip pat yra rašoma, kad pirmasis Vilniaus „įtvirtintos vietovės“ komendantas generolas majoras Gerhardas Piolis buvo juo nuo 1944 gegužės iki 1944 liepos 10 d., o antrasis – generolas leitenantas Raineris Štaelis (Rainer Stahel) – nuo 1944 liepos 7 d. iki 1944 liepos 11 d. [6] . Tokiu atveju tris dienas Vilniaus „įtvirtinta vietovė“ turėjo turėti du komendantus.



Pav. 2. Vilniaus miesto planas su pavaizduota pagrindine gynybos linija ir sustiprintais gynybos taškais



Mūšiai dėl Vilniaus

       Mūšiuose dėl Vilniaus dalyvavo trijų besivaržančių pusių karinės pajėgos: Raudonoji Armija, Vermachtas ir Armija Krajova. Tarybinėje literatūroje taip pat minima, kad Vilniaus operacijoje dalyvavo ir lietuvių partizanų būriai (Vilniaus brigada, vadovaujama Marijono Miceikos ir Trakų brigada, vadovaujama Teofilio Mončiunsko). Tačiau viso Rūdininkų girioje veikusių tarybinių partizanų būriuose 1944 metų liepą buvo tik apie tūkstantį partizanų, o lietuviai šiuose daliniuose sudarė tik 6,5 % [10] . Todėl apie šių junginių „lietuviškumą“ kalbėti sunku. Teofilio Mončiunsko biografijoje yra paminėta, kad 1944 liepos 9 – 12 dienomis jo vadovaujami partizanų būriai dalyvavo kautynėse dėl Vilniaus [11] . Marijono Miceikos biografijoje apie jo dalyvavimą šiose kautynėse neužsimenama [12] . Atsižvelgiant į šiuos duomenis galima daryti išvadą, kad ryškesnio vaidmens kautynėse dėl Vilniaus „lietuviški“ partizanai nevaidino. Susidaro įspūdis, kad tarybinėje literatūroje šie partizanų junginiai paminėti siekiant pridengti Armijos Krajovos Vilniaus ir Naugarduko apygardų partizanų dalyvavimą kautynėse, apie kuriuos tarybinė istoriografija neužsimena.



Kokio dydžio šalių pajėgos dalyvavo kautynėse?

       Apie Raudonosios Armijos pajėgas, dalyvavusias šiuose mūšiuose, galima rasti pakankamai daug informacijos, nors dalyvavusių karių skaičius ir nenurodomas. Skirtingų šaltinių duomenys pakankamai tiksliai sutampa. Labai detaliai ir aiškiai Raudonosios Armijos daliniai išvardinti tinklalapyje [nuoroda] [13] . Šiame šaltinyje neįvardintas liko Vilniaus kautynėse dalyvavęs 45-tas šaulių korpusas, nors kiti šaltiniai jo dalyvavimą aprašo [14] , [15] . Tiesa, čia rašoma, kad dvi šio korpuso divizijos (159 ŠD ir 338 ŠD) buvo skirtos atremti priešo pajėgų smūgiui nuo Vievio pusės, o viena (184 ŠD) skirta miesto šturmui. Todėl į lentalę pajėgų apskaitai buvo įtraukta tik ši divizija. Toliau pateikiama sausumos pajėgų dalinių apskaitos lentelė.



PavadinimasSkaičiusNumeriaiNominalus karių skaičius vienete
Šaulių divizija6277, 215, 144, 371, 97, 1849435 [16] 16 tankų
Tankų brigada8153, 35, 25, 31, 32, 3, 18, 191038 [16] 53 tankai
Savaeigės artilerijos pulkas6954, 1510, 1823, 1446, 1436, 1496318 [17] 21 СУ-85
Prasiveržimo artilerijos divizija13? 364 pab. ir min.
Mechanizuota brigada37, 8, 93726 [17] 39 tankai
Motošaulių brigada253, 24000 [16] 39 tankai
Šturmo inžinerinė – pionierių brigada142204
Lengvosios savaeigės artilerijos pulkas11223225 [17] 21 СУ-76
Sunkiosios savaeigės artilerijos pulkas1376361 [17] 12 СУ-152
Tankų brigados dalis12

       Remiantis šiais duomenimis galima apytiksliai paskaičiuoti, kad „pagal sąrašą“ Vilniaus šturme turėjo dalyvauti apie 88.200 Raudonosios Armijos karių. Nekyla abejonių, kad tikroji dalinių asmeninė sudėtis skyrėsi nuo nominalios. Jei padarysime prielaidą, kad vidutiniškai dalinių užpildymas siekė 70 % nominalios sudėties, tuomet galima būtų teigti, kad Vilniaus šturme dalyvavo apie 61.750 Raudonosios Armijos karių. Taikant tą patį metodą apytiksliai gausime 750 tankų ir savaeigių pabūklų. Kautynėse dalyvavo ir atskiri smulkesni daliniai, kuriems Vyriausiosios Vadovybės įsakymu buvo suteiktas Vilniaus vardas [13] , todėl bendrą karių skaičių reikėtų padidinti iki 70.000. Netiesiogiai šį skaičių patvirtina ir teiginys, kad kovoms dėl Vilniaus buvo pasiųsta apie 100.000 Raudonosios Armijos karių [18] , o dalis pajėgų buvo skirta atakoms atremti. Todėl manyčiau, kad tiesiogiai šturme turėjo dalyvauti apie 70.000 Raudonosios Armijos karių.
       Be sausumos pajėgų Vilniaus šturme taip pat dalyvavo 1-oji oro armija.
       Armijos Krajovos indėlis Vilniaus šturme buvo žymiai kuklesnis. Kadangi operacija buvo pradėta anksčiau numatyto laiko, ne visi Naugarduko apygardos daliniai spėjo atvykti į Vilnių miesto šturmui. Šaltiniai mini, kad operaciją „Aušros vartai“ (Ostra Brama) pradėjo apie 4.000 AK partizanų. Kai kur rašoma apie 10.000 karių [19] , o kai kur – 12.500 [20] . Labai detalūs skaičiai yra pateikiami Janušo Bogdanovičiaus (Janusz Bohdanowisz) ir Vaclovo Dzievulskio (Wacław Dziewulski) darbe „Operacja „Ostra Brama“. Walki ARMII KRAJOWEJ o Wilno“. Autoriai pateikia net atskirų partizanų būrių sudėtį. Jų teigimu, operacijoje dalyvavo 4.670 AK kovotojų: 4.020 partizanų ir 650 vietinių [8] . 12.500 – AK karių skaičius, kuris galėjo būti panaudotas operacijoje esant nepriekaištingai organizacijai [21] . Tačiau dalis pajėgų nespėjo atvykti, dalis nepakluso įsakymui, dalis nenorėjo susitikti su Raudonąja Armija dėl savo santykių su raudonaisiais partizanais.
       Sunkiausia yra nustatyti kokiomis pajėgomis vokiečiai gynėsi Vilniuje. Dauguma tarybinių šaltinių (arba jais besiremiančių) mini 12.000 – 15.000, kiti – 17.500 karių, tačiau dalinių neįvardina. Todėl patikrinti šiuos skaičius gana sunku. Karvelis mini, kad vokiečiai turėjo 40 savaeigių pabūklų ir tankų [22] , o Anušauskas teigia, kad buvo 110 tankų ir šarvuočių [23] . Vokiški šaltiniai mini 4.000 karių [24] , kitur – septynis batalionus [25] , kas pagal vokiečių bataliono dydžio įvertinimą 300 – 1000 karių [26] vidutiniškai sudarytų 4.550 karių. Kaip matome skaičiai, priklausomai nuo šaltinių kilmės, skiriasi labai ženkliai. Norint įvertinti Vilniaus „įtvirtintos vietovės“ gynybą pamėginsime panagrinėti, kokie daliniai tuo metu buvo Vilniuje. Pagal analogiją su 170-tos divizijos 399 pulku galima manyti, kad Vilniuje kovojusių dalinių likučiai atsitraukė į Kauną (iki liepos 19 d.), o po to į Rytprūsius, šiaurrytinę Lenkijos dalį ar Klaipėdos pusę. Didesni daliniai, rugpjūčio mėnesį kovoję kituose frontuose, Vilniuje kautis negalėjo.



Axishistory (pgl. Glancą)„Lietuvos TSR išv.““Lietuva 1940- 1990“Duomenys apie dalinį iš puslapio „Lexikon der Wehrmacht“.
14 pd likuč. (IR11, IR53, IR101)14 pd likuč.Birželio 22d. ofenzyvos metu divizija stovėjo į pietus nuo Vitebsko ir buvo visiškai sutriuškinta. Divizijos likučiai surinkti į kovos grupes ir prijungti prie antrosios armijos prie Narevo (rugpjūtis). Apie jos kovas liepos mėnesį duomenų nėra.
170 pd dalis (GR391, GR399, GR401, AR240)170 pd likuč170 pd pailsėjusiJos kelias į Vilnių bus aprašytas žemiau.
24 pd likuč.Kovėsi Latvijoje, kovas baigė Kurše.
83 pd likuč.Kovėsi Latvijoje, kovas baigė Kurše.
299 pd. likuč.299 pd likuč.Kovėsi prie Vitebsko 3 tankų armijos sudėtyje, buvo visiškai sunaikinta, liepos mėnesį „netinkama naudojimui“.
1065 gpul.Sudarytas 1944 liepos 1 d., 1944 rugpjūčio 4 d. panaikintas. Apie kovas nerašoma. Buvo paskirtas Vaidlingo (Weidling) užtveriamajam junginiui prie Bialystoko [27] .
1067 gpul.Sudarytas 1944 liepos 1 d., 1944 rugpjūčio 22 d. panaikintas. Apie kovas nerašoma. Tai Tolsdorfo grupė, kuri taip ir neprasiveržė į Vilnių, bet suvaidino labai svarbų vaidmenį garnizono atsitraukimo metu [28] .
9 pol.pul.9 SS pol.pul.Nerasta duomenų. Vilniuje kovėsi 16-tas SS (latvių) pulkas, vadovaujamas Valterio Titelio (Walter Titel), vadovavusio Pirčiupio kaimo sunaikinimui [29] .
761 kšbr.Vilniuje kovėsi 761 grenadierių brigada.
221 saug div. elementaiKovėsi ties Minsku.
390 saug div. elementaiSudaryta 1944m. liepos 18 d.
765 kr.šbat.Nerasta duomenų.
671 kr.šbat.Nerasta duomenų.
236 saug bat.Nėra duomenų apie dislokacijos vietą tuo metu.
pd- pėstininkų divizija, IR – Infanterie-Regiment, GR – Grenadier-Regiment, AR – Artilerie-Regiment, gpul – grenadierių pulkas, pol.pul – policijos pulkas, saug div. – saugos divizija, kšbr – kalnų šaulių brigada, kr.šbat – krašto šaulių batalionas. Geltona spalva pažymėti daliniai, kurių kovas Vilniuje patvirtina kiti šaltiniai.

       Kaip matyti, šiuose šaltiniuose pateikta labai klaidinga informacija. Todėl mano manymu, patikimiausi duomenys apie Vilniaus „įtvirtintą vietovę“ gynusį garnizoną yra šie: GR 399, GBr761, GR1067 (dalis), SS-Pol.R.16, FJR 16 (dalis), II./AR 240, Pz.Jäg.Abt.256, Flak-Abt.296, aštuonių pėstininkų batalionų pajėgomis [30] . (FJR – Fallschirmjäger Regiment – parašiutininkų pulkas, Pz.Jäg.Abt. – Panzerjägerabteilung – prieštankinis divizionas, Flak-Abt. – Flakabteilung – priešlėktuvinės gynybos divizionas). Garnizono sudėtis labai nevienalytė, tik du pulkai priklausė vienai divizijai, visa kita sulipdyta iš atsitiktinių dalinių. FJR 16 į Vilnių buvo permesta dalimis: liepos 7 d. apie 200 parašiutininkų Ju-52 buvo atskraidinti į oro uostą ir čia gynėsi, kita dalis nusileido parašiutais Panerių miške ir susijungė su Tolsdorfo (Theodor Tolsdorff) grupe dabartinėje Grigiškių teritorijoje [31] . Tokiu atveju vokiečių pajėgas Vilniuje sudarė iki 6.500 karių. Tik viename šaltinyje paminėti du vokiečių tankai Renault.



Pav. 3. Vilniaus geležinkelio stotis. Nuotrauka iš 170 –tos pėstininkų divizijos albumo.

       Štai kaip pateko į Vilnių 170-tos pėstininkų divizijos daliniai, kurią Arvydas Anušauskas įvardina kaip „pailsėjusią diviziją, permestą Vilniaus gynybai“, kuri minima visuose šaltiniuose ir kuri buvo didžiausias Vilniuje besigynusių vokiečių kariuomenės junginys. Iki 1944 metų liepos 3 d. ši divizija buvo 11-tos armijos sudėtyje ir porą savaičių laikė pozicijas pelkėtoje vietovėje prie Dobrina (?). Aktyvūs kariniai veiksmai čia nevyko. Liepos 4 d. Sompa stotyje (Estija) divizija „pakraunama“ į geležinkelio transportą perkėlimui į Baranovičius į pagalbą armijų grupei „Centras“. Didžioji divizijos dalis suspėjo nusigauti iki Baltarusijos ir kovėsi Molodečno apylinkėse. Kita dalis (399 GR ir dalis 240 AR) liko Vilniuje, nes tolesnis geležinkelio susisiekimas jau buvo atkirstas. [34]



Trumpa įvykių chronologija

       1944 metų birželio 12 d. AK vadovybė priėmė sprendimą vykdyti operaciją „Aušros vartai“. Jos vadu paskiriamas Aleksandras Kžyzanovskis (Aleksander Krzyzanowski), slapyvardžiu „Vilkas“. Pasiruošimo operacijai eigoje numatoma ją pradėti liepos 10 d. Operacijos tikslas – savarankiškai užimti Vilnių ir Raudonajai Armijai prisistatyti jo šeimininkais. Vertinant, kad Vilniaus garnizoną tuo metu sudarė apie 500 karių, o AK galėjo disponuoti 12.000 – 16.000 kovotojų, šis planas galėjo pavykti net ir esant labai silpnai AK ginkluotei. Tačiau Vilnius jau buvo paskelbtas „Įtvirtinta vietove“ ir numatyta sustiprinti jo gynybą. AK vadovybė šio fakto, greičiausiai, nežinojo ir įvertinti negalėjo. Raudonosios Armijos puolimas vystėsi žaibiškai. Dar liepos 3 d. Vilniuje buvo apie 500 vokiečių karių. Civilinė valdžia ir vietinė policija paliko miestą. Dauguma gyventojų taip pat pasitraukė į aplinkinius kaimus. Liepos 5 d. kai kurie Raudonosios Armijos daliniai jau buvo vos už 60 km nuo Vilniaus. Todėl „Vilkas“, norėdamas aplenkti tarybinę armiją, nusprendė paankstinti operacijos pradžią, nukeldamas ją į liepos 7 d. Dėl šios priežasties subyrėjo visa operacijos organizacija, operaciją galėjo pradėti tik dalis AK kovotojų. AK pirmieji pradėjo miesto šturmą, pagrindinėmis pajėgomis puldami nuo Rasų ir Subačiaus gatvės pusių. Tačiau turėdami tik silpną ginkluotę negalėjo pasiekti apčiuopiamų rezultatų ir, patyrę nemažų nuostolių, buvo priversti trauktis. Liepos 7 d. prie Vilniaus pasirodė pirmieji RA daliniai, liepos 8 d. prasidėjo miesto mūšiai, o liepos 9 d. Vilnius buvo Raudonosios Armijos apsuptas. Miesto mūšiuose AK daliniai kovojo kartu su RA. Liepos 8 d. 97-ta divizija atakavo Titelio vadovaujamus vokiečių karius, įsitvirtinusius Žirmūnų rajone. Lenkų partizanai iš miesto A dalies puolė juos iš užnugario (vadas Boleslavas Zagorny (Bolesław Zagorny) „Jan“). Titelis įsakė atsitraukti į kairį Neries krantą ir susprogdinti tiltą per Nerį ties gynybos punktu 101 [22] . Šio tilto likučiai dar buvo matyti septintame dešimtmetyje truputį dešiniau dabartinio Šilo tilto žvelgiant iš Anktakalnio pusės. Po mūšio „Janas“ buvo paskirtas Kalvarijų rajono komendantu. Naktį iš 9 į 10 vokiečiai paliko savo vadavietę prie Misionierių vienuolyno, nes iš jos jau nebuvo įmanoma vadovauti miesto gynybai. Raudonosios Armijos spaudžiami vokiečiai traukėsi į vakarinę miesto dalį. Paskutiniai gynybos židiniai buvo sutelkti ties Lukiškių aikšte ir ties observatorija. Turint omeny „įtvirtintos vietovės“ koncepciją ir tai, kad po mūšių Raineris Štaelis buvo apdovanotas kalavijais prie riterio kryžiaus, mažai tikėtini teiginiai, kad Vilniaus garnizonas bandė išsiveržti iš apsupties iki leidimo tai padaryti. Liepos 12 d., po daugkartinių armijų grupės „Centras“ vyriausiojo vado generolo feldmaršalo Valterio Modelio (Walter Otto Moritz Model) priminimų apie beprasmišką garnizono žūtį, Hitleris leido Vilniaus garnizonui palikti miestą [26] . Naktį iš liepos 12 į 13 garnizono likučiai iš Vingio parko persikėlė per Nerį ir patraukė Gilužio ežero kryptimi. Pakeliui ties aukštuma 174,4 Soto (Soth) grupė sunaikino tarybinę priešlėktuvinės gynybos bateriją. Keli AK daliniai tuo pačiu metu nuo Maišiagalos judėjo link numatytos dislokacijos vietos Rūdininkų girioje. Liepos 13 d. apie 5 val. ryto jų keliai susikirto Kriaučiūnų kaime. AK buvo visiškai netikėta sutikti tokias dideles vokiečių pajėgas už apsupimo žiedo. Kautynės vyko iki 14 val. Į pagalbą Vilniaus garnizonui atėjo dalis Tolsdorfo grupės (16 FJR), buvusios apsupime kairiąjame Neries krante.



Pav. 4. Kriaučiūnų kautynių schema.

       Mūšis buvo pavadintas Kriaučiūnų kautynėmis. Jo metu žuvo apie 80 lenkų ir maždaug tiek pat vokeičių. Kriaučiūnuose stovi paminklas žuvusiems AK kariams, prie kurio kasmet liepos 13 d. pagerbiami žuvusieji. Garnizono likučiai persikėlė į kairį Neries krantą ir kartu su Tolsdorfo grupe susijungė su jų pasitikti atėjusiomis ir apsupties žiedą pralaužusiomis 6-tos tankų divizijos Pioslio (Walter Pössl) ir Štalio (Paul Stahl) kovos grupėmis bei pasitraukė Kauno link.



Kovų padariniai

       Mūšiai dėl Vilniaus truko penkias dienas. Abi pusės pažymi, kad mūšiai buvo nuožmūs ir kruvini. Gatvių kautynės nuožmesnės, nei „tvirtovėse“ Minskas, Vitebskas ar Orša, bet nepalyginamos su tomis, kurios vyko Stalingrade, Budapešte ar Breslau. 6.500 vokiečių karių penkioms dienoms pavyko užlaikyti didelę dalį III-ojo Baltarusijos fronto pajėgų su 100.000 karių. Vėliau Štaelis raportavo, kad iš apsupimo pavyko išvesti apie 3.000 karių [27] . Šiame mūšyje vokiečiai neteko žuvusiais, paimtais į nelaisvę ir dingusiais be žinios iki 3.500 karių ir visos čia buvusios sunkiosios karinės technikos (tarp GR 399 karių gana daug dingusių be žinios Vilniuje). Raineris Štaelis mirė nelaisvėje Tarybų Sąjungoje (į nelaisvę pateko 1944 rugsėjo 20 d. Rumunijoje) 1955 lapkričio 30 d. Mirties priežastis – širdies smūgis sužinojus, kad jį ketinama paleisti į laisvę ir grąžinti į Vokietiją. Jis buvo paskutinis nelaisvėje miręs vokiečių generolas.
       Armijai Krajovai Vilniaus operacija buvo katastrofiška. Savo misijos – užimti Vilnių prieš Raudonają Armiją ji neįvykdė. Vadovavimas daliniams, jų organizacija ir disciplina pasirodė niekam tikę. Miesto mūšiuose AK partizanai kovėsi kartu su tarybiniais kariais, o mūšiams pasibaigus vyravo trapi draugystė. Liepos 13 d. net du kartus Gedimino pilies bokšte buvo kelta Lenkijos vėliava, tačiau abu kartus ji buvo pakeista tarybine, o po antrojo pakeitimo prie vėliavos pastatyta sargyba. Jau kitą dieną Naugarduko paapygardės komendantas Adamas Šidlovskis „Poleszuk“ (Adam Szydlowski), kurio dispozicijoje buvo radijo siųstuvas, įsakė perduoti AK vadovybei Varšuvoje tokį pranešimą: „Vilnius užimtas ženkliai prisidedant AK, atvykusiai į vietą. Dideli sugriovimai ir netektys. Santykiai su tarybine armija šiuo metu pagerėję. Derybos vyksta. Vilnius išgyveno labai trumpą, bet džiaugsmingą laisvės akimirką. 14 liepos – miesto lenkiškumas akivaizdus. Pilna mūsų kareivių. Vyksta lenkiškos pamaldos. Ligoninės perpildytos, viskas lenkų rankose. Miesto administracija paaiškės artimiausiomis valandomis. Lietuvių nėra.“ [19] . Operacija „Ostra Brama“ neatitiko alianso, taip vadinamos didžiosios trejukės užmačių dėl Vilniaus priklausomybės ir naujos lenkų – tarybinės sienos nustatymo Kurzono linija. Didžiosios Britanijos informacijos ministras Brendamas Brakenas (Brendan Bracken) britų spaudoje neleido paskelbti informacijos apie tokios operacijos įvykdymą, todėl apie ją netapo žinoma Vakaruose. Negana to, operacijai vadovavę AK vadai prisidengiant derybomis buvo suimti NKVD ir ištremti į Tarybų Sąjungos gilumą. Didesnė dalis operacijoje dalyvavusių (ir ne tik dalyvavusių) Armijos Krajovos dalinių, mėginančios pasitraukti į Lenkijos teritoriją, buvo NKVD apsupta Rūdininkų girioje ir nuginkluota. Tik nedidelėm grupelėm pavyko pasitraukti ir tęsti kovą. [19] .
       Raudonoji Armija vienu šūviu nušovė du zuikius: užmėmė Vilnių ir vienu ypu susitvarkė su Armija Krajova. Apie Raudonosios Armijos patirtus nuostolius rašytinių duomenų rasti nepavyko. Tačiau Antakalnio Karių kapuose galima suskaičiuoti 3600 karių pavardžių. Į šias kapines 1945 metais buvo perlaidoti įvairiose vietose palaidoti tarybiniai kariai. Ar visi kariai perlaidoti į kapus? Kas žino? Pritaikius skaičiavimo metodiką, kad mūšyje žuvusiųjų ir sužeistųjų santykis yra 1:3 galima būtų teigti, kad RA mūšyje neteko apie 11.000 sužeistaisiais.
       Vilnius stipriai nukentėjo kovų metu. Buvo sugriauta ar apgriauta apie 40 proc. namų, tarp jų nemažai istorinių architektūrinių paminklų. Iš evakuacijos grįžęs žydų tautybės rašytojas rašė: „Vilniaus nebebuvo: gyvastingas žydų miestas buvo net ne muziejus ir ne kapinės, o vaiduoklis ...“ Pasibaigus kovoms Vilniuje buvo likę apie 100.000 gyventojų, daugumoje lenkų tautybės. Žydų bendruomenė buvo sunaikinta, daugelis vietos lenkų tuoj po karo buvo priversti išsikelti į naujai apibrėžtą Lenkiją. Miestą užpildė daugiausia lietuvių ir rusų tautybės atvykėliai naujakuriai, su miestu neturintys nieko bendro. Vilnius prarado savo istoriją, pasakojimus, o svarbiausia- jis buvo praradęs savo dvasią. [33]

Išnašos:
1. [nuoroda]
2. Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939 – 1945, Peisachas Freidheimas, 2008, psl. 19.
3. [nuoroda]
4. http://de.wikipedia.org/wiki/Fester_Platz
8. [nuoroda]
6. http://forum.axishistory.com/viewtopic.php?t=30307&postdays=0&postorder=asc&highlight=huhner&start=30 (remiasi Deividu Glancu (David Glanz)
7. XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Vilniaus fortifikacija (1919 – 1944). Szymon Kucharski, psl. 104.
8. [nuoroda]
9. Armija Krajova Lietuvoje. Antra dalis. Sudarė Kazimieras Garšva, psl. 47.
10. [nuoroda]
11. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T 7, psl. 596
12. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T 7, psl. 455
13. [nuoroda]
14. Наша Прибалтика. И. Б. Мощанский, psl. 45 – 46.
15. Генерал Черняховский. Гений обороны и наступления. Владимир Дайнес, psl. 480.
16. [nuoroda]
17. [nuoroda]
18. [nuoroda]
19. [nuoroda]
20. [nuoroda]
21. [nuoroda]
22. Lietuvos TSR išvadavimas iš hitlerinės okupacijos, Vladas Karvelis, 1973, psl. 42-45.
23. Lietuva 1940 1990. Sovietinė reokupacija. Stalininis režimas. Karo veiksmai Lietuvoje. Mūšiai dėl Vilniaus. Arvydas Anušauskas, psl. 263-267.
24. [nuoroda]
25. Курт Типпельскирх, История Второй Мировой войны, psl. 605.
26. [nuoroda]
27. [nuoroda]
28. Das Ostfront- drama 1944. Rückzugskämphe Heeresgruppe Mitte, Rof Hinze, 1997, psl. 104.
29. Lietuvos policija Antrajame pasauliniame kare, Petras Stankeras, 2008, psl. 746.
30. [nuoroda], (remiasi Rolfu Hince (Rolf Hinze)
31. [nuoroda]
32. [nuoroda]
33. Vilnius Savas ir svetimas, Laimonas Briedis, 2010, psl. 263 – 265.
34. [nuoroda]


Komentarai
eppanzer Rgs 06 : 13:35
Komentarai: 254

Prisiregistruota: Kov 20 : 11:20
Perskaičiau straipsnį ir nedvejodamas suraičiau "10". Tema nepaprastai įdomi, parašyta sklandžiai, skaityti vienas malonumas, įvykių eiga perskaičius aiški. Svarbiausia, kad autorius nenurašinėja, o pateikia faktus ir išdėsto savo savo argumentuotą nuomonę, vertina ir daro išvadas. Sėkmės

Yra ir pastabų. Pirma, nenurodyta iš kur paimti žemėlapiai. Antra, straipsnyje labai neaiškiai apibrėžtos AK pajėgos, kas mano nuomone yra pakankamai svarbu. Autorius nurodo, kad galėjo būti 12000-16000 AK kovotojų, tačiau puolimui nukreipė tik dalį jų. Tos dalies dydis straipsnyje nenurodytas. Tuo tarpu per autoriaus duotą nuorodą radau šį dokumentą:
[nuoroda]
kurio 7-9 psl. AK pajėgos išvardintos labai detaliai, bendras puolime dalyvavusių AK kovotojų skaičius - 4670. Tuo labiau nėra duomenų apie AK kovotojų nuostolius kovojant dėl Vilniaus. Nurodyto dokumento 15-16 p. aprašoma sukilėlių ligoninės veikla, minimi labai nedideli sužeistųjų skaičiai.
Autorius mėgino įvetinti vokiečių ir sovietų nuostolius, pateikė gana konkrečius skaičius. Man šie skaičiai kelia abejonių, tačiau tai tikrai nėra priekaištas autoriui. Ir šiaip labai sudėtinga su konkrečiais nuostoliais, nes visos pusės juos slepia, mažina arba didina. Įsivaizduoju, kaip sunku buvo rasti neginčijamai tikslių duomenų. Kad vadovausis antriniais šaltiniais autorius nurodė iš karto, užsibrėžtus tikslus mano nuomone pasiekė. Labai viliuosi, kad ateityje autorius pradžiugins gerokai brandesniu, archyviniais dokumentais pagrįstu darbu. Esu tikras, kad pajėgus tai padaryti ne blogiau už profesionalius istorikus, netgi pajėgus parašyti įdomesnį darbą nei didelė dalis diplomuotų istorikų.
Dar labai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad lenkiškuose dokumentuose nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje nėra lietuvių, kad jie paknopstom pabėgo. Be jokios abejonės lenkų istorikai po tokiais teiginiais įžvelgs liudytojo akimis matytą tiesą, tačiau patirtis ir teorinis žinių bagažas leidžia įtarti, kad ne viskas tiesa, kas čia parašyta. Lietuviai masiškai traukėsi nuo jau gerai pažįstamo raudonojo maro. Galbūt jų indėlis iš tiesų buvo nulinis, gal labai mažas, bet manau reikėtų ateityje, jeigu autorius pratęs darbą šia tema, lietuvių pasitraukimo iš Vilniaus ir galimą jų dalyvavimą miesto gynime panagrinėti giliau.

[ taisyta Rgs 06 : 13:38 ]

Vieta: Lietuva
Drąsus generolas, valia jo plieninė,
tik armija, gaila, visa alavinė
[nuoroda]

Šmikis Rgs 14 : 19:43
Svečias

Ačiū, Eppanzer už gera žodį. Taip pat dėkui už pastabą dėl žemėlapių, tikrai apsižioplinau.
Sekmadienį buvome surengę nedidelę tematinę ekspediciją. Čia keletas nuotraukų iš Kriaučiūnų:



Ankstų liepos 13 d. rytą šiuo keliu važiavo trys tarybiniai sunkvežimiai su amunicija. Išlindę iš už kalniuko jie pataikė kaip tik ant vokiečių ir buvo sunaikinti.



Dar matyti duobės, kur buvo palaidoti sunkvežimių vairuotojai. 1945 jie buvo perlaidoti į karių kapines.



Paminklas Kriaučiūnų kautynėse žuvusiems AK kovotojams.




Mūšyje žuvo apie 80 AKovcų. Kiekvienais metais liepos 13 d. prie šio paminklo laikomos mišios už žuvusiuosius. Šiemet delfyje buvo paskelbta informacija be jokiu paaiškinimų, kad lenkai Vilniaus rajone meldžiasi už AK. Informacija sukėlė didelę pasipiktinimo bangą.



Šiame name gyvena moterėlė. 1944 jai buvo 6 metai. Prisimena ir pasakoja tai, kas vyko jų kieme.

Dar bandėme identifikuoti tikslią vietą, kur Vilniaus garnizonas galėjo persikelti per Nerį. Teoriškai vietą radome, bet jokių įrodymų aptikti nepavyko. Teks atidėti paieškas iki kitų metų vasaros ir geriau pasiruošti.
[ taisyta Rgs 14 : 19:50 ]

povilas 360 Spa 26 : 19:20
Komentarai: 3

Prisiregistruota: Spa 20 : 19:25
[blokuotas administratoriaus]
 4.0

Vieta: alytus

Panzermeyer Spa 26 : 22:50
Komentarai: 330

Povilui 360 skiriamas neoficialus įspėjimas už svetainės taisyklių 5.2.9. punkto pažeidimą


Vieta: Vilnius
C'était l'oncle Martin, c'était l'oncle Gaston,
L'un aimait les Tommi's, l'autre aimait les Teutons.
Chacun, pour ses amis, tous les deux ils sont morts.
Moi, qui n'aimais personne, eh bien! je vis encore.

Georges Brassens, Les deux oncles

Lukas19 Lap 13 : 07:55
Komentarai: 5

Prisiregistruota: Lap 13 : 07:32
buvo labai idomu skaityti. Aciu
 9.0

Vieta: Šiauliai



Jūs turite būti prisijungęs kad pateikti pastabas šioje svetainėje, prašome prisijungti, arba, jei nesate registruotas spustelėkite čia prisijungti

Apklausa


Ar lankotės mūsų svetainės "Facebook" paskyroje ir ar ji Jums naudinga?



Nesinaudoju "Facebook"

Naujienos skelbiamos šios svetainės "Facebook" paskyroje man yra svarbios.

Nemanau, kad šios svetainės paskyra "Facebook" yra reikalinga

Kita (parašykite savo nuomonę komentaruose).

Naršo
svečių:6
narių:0
Šiame puslapyje:1
Nariai: 4599, naujausias: ZILWA
Rekomenduojame
http://www.plienosparnai.lt/news.php

http://rytufrontas.net

http://wikings.lt/lt/

Skaitiklis

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Facebook
Svetainėje esančią informaciją laisvai galima naudoti tik mokslo tikslais (mokykliniams projektams, referatams, kursiniams darbams etc).
Visais kitais atvejais būtina gauti svetainės administracijos ir, jeigu atskirai nurodyta, kūrinių autorių sutikimą. Visada būtina svetainę nurodyti kaip informacijos šaltinį.
© www.antraspasaulinis.net 2003-2014 / el. paštas / naujienos
Užkrauta per:0.2485sek.0.1038užklausųDB užklausų68. Atminties panaudojimas3,613KB