Header
 
 
 
 DUK
 
 
 
Sveiki,
Prisijungimo vardas:

Slaptažodis:




Prisiminti mane

[ ]
[ ]
[ ]

Vokietijos povandeninio laivyno apžvalga (II dalis)
Ketvirtojo straipsnių konkurso dalyvis, užėmęs 2-ąją vietą
on Ketvirtadienis, 2006 m. spalio 19 d.
autorius J.J.Simpson autoriaus sąrašas spausdinti turinio įrašas sukurti pdf bylą turinio įrašas
komentarai: 6
paspaudimai: 9614

Vokietijai Versalio sutartimi buvo uždrausta turėti savo povandeninių laivų. Straipsnyje pasakojama, kaip, nepaisant draudimų, buvo sukurtas galingiausias ir siaubą priešininkams keliantis Antrojo pasaulinio karo povandeninis laivynas. Autorius savo darbe daug dėmesio skiria povandeninių laivų kovos taktikai.

I dalis

Taktika

        Kaip jau buvo minėta, pagrindinis ir praktiškai vienintelis povandeninio laivo privalumas yra jo galimybė atakuoti netikėtai. Tačiau atakos netikėtumas ir sėkmė visiškai priklauso nuo laivo sugebėjimo išlikti nepastebėtam: tiek atakos rajone, tiek prieš prisiartinant ir atakuojant, tiek atsitraukiant nuo jau skęstančio priešo.
        Didžiausia tikimybė povandeniniam laivui būti pastebėtam yra tuomet, kai jis iškyla į paviršių. Tuomet didžiausią grėsmę jiems kelia priešo laivai ir lėktuvai. Laivų vadai juokaudavo, - "kas pirmas pamato - laimi". Ši taisyklė labai tinkama, kai kalbama apie povandenio laivo išlikimą nepastebėtu.
        Visas horizontas aplink laivą buvo suskirstytas į keturis sektorius po 90 laispnių. Kiekvieną sektorių prižiūrėdavo atskiras stebėtojas, kuriam buvo draudžiama atitraukti akis nuo savo stebimo sketoriaus bet kokiu atveju. Stebėtojo darbas labai vargindavo žmones, ypač stebinčius horizontą saulės pusėje, tad buvo būtinybė periodiškai keisti tiltelio stebėtojus.
        Kai kurie povandeninių laivų vadai pakeldavo periskopą, plaukdami paviršiumi. Ant jo užlipdavo dar vienas stebėtojas, galintis stebėti horizontą 360 laipsnių kampu. Nepaisant dar vieno stebėtojo teikiamos naudos, iškeltas persikopas prailgindavo skubaus pasinėrimo laiką, taip pat lėktuvų įguloms buvo lengviau pastebėti patį laivą.
        Esant geram orui povandenis laivas paprastai būna išniręs. Išnirusio laivo negali išgirsti priešo garso operatoriai. Paviršiuje povandeninis laivas yra daug greitesnis ir manevringesnis nei po vandeniu ir dažnai gali tieiog aplenkti kai kuriuos priešo laivus (išskyrus eskadrinius minininkus). Išniręs laivas taip pat turi didesnių galimybių perimti priešo ar B.d.U pranešimus, surengti ataką ar pasivyti konvojų.
        Esant blogam orui povandenis laivas dažniausiai panerdavo, nes hidrofonai išgirsdavo priešo laivus anksčiau nei juos audringoje jūroje aptikdavo laivo stebėtojai. Laivo buvimas paviršiuje audringu oru labai vargindavo žmones: stebėtojams būdavo sunku išsilaikyti ant kojų ir atidžiai sekti horizonto liniją, nes kiekvienas brūkšnelis ore galėjo reikšti oro pavojų, įgula laivo viduje jausdavo stirpų bangavimą, kuris panėrus išnykdavo. Povandeniai laivai panėrę kuo greičiau pasitraukdavo iš panirimo vietos, nes netobulos laivo balasto talpos galėdavo užteršti vandenį degalų dėmėmis, lengvai pastebimomis iš oro.
        Nors faktiškai sąjungininkų aviacija nuskandino daugiausia vokiečių povandeninių laivų, tačiau be modernių radarų povandeninio laivo aptikimas buvo labai komplikuotas. Iš tikrųjų lėktuvų įgulos pirmiau pastebėdavo laivo sraigto paliktą pėdsaką vandenyje. Sunkiausia išnirusį povandeninį laivą būdavo aptikti vėjuotoje ir banguojančioje jūroje. Neramiuose vandenyse, pavyzdžiui, upių žiotyse, Baltijos jūroje, taip pat sunkiau aptikti povandeninį laivą. Laivų vadai geriausia gynyba nuo lėktuvų laikė greitą jų aptikimą ir dar greitesnį avarinį panirimą. Povandeniniuose laivuose kiekvieną lėktuvą buvo įprasta laikyti priešu, nebent buvo gautas kitoks nurodymas.
        Povandeninių laivų įgulos taip pat turėjo specifinę procedūrą laivo iškėlimui į paviršių. Pirmuoju etapu laivas būdavo pakeliamas į minimalų gylį, kuriame priešo eskortai jo negali taranuoti. Tuomet būdavo atliekamas aplinkinių vandenų tyrimas hidrofonu. Antrajame etape laivas pakildavo į periskopo gylį ir laivo vadas ištirdavo horizontą ieškodamas priešo laivų ir lėktuvų. Trečiajame etape laivas didžiuliu greičiu išnirdavo į paviršių, tuomet laivo vadas ir stebėtojai užimdavo vietas bokštelyje ir paskutinį kartą ištirdavo visą horizontą. Tik tuomet būdavo duodamas įsakymas pilnai išleisti balastą.
        Tačiau mokėjimo išlikti nepastebėtiems neužteko, norint paversti povandeninį laivą efektyviu ginklu prieš sąjungininkų laivus. Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos povandeninis laivynas buvo nugalėtas dėka naujai atsiradusios konvojų sistemos: laivai plaukė didelėmis grupėmis, kurias saugojo kariniai eskorto laivai. Tuomet kaizerio laivyne buvo sukurti nauji taktikos principai, kurie Antrojo Pasaulinio karo metu gavo "vilkų rujos" (vok. - Rudeltaktik, angl. - Wolfpack) pavadinimą. Šiai taktikai įgyvendinti reikėjo didelio galingumo radijo siųstuvų, kuriais buvo galima vieningai vadovauti visiems povandeniniams laivams, esantiems jūroje. (Iš pradžių buvo bandoma laivams jūroje vadavauti iš vieno povandeninio laivo. Tačiau ši strategija nepasiteisino. Vadovaujančiam laivui reikėjo labai galingo siųstuvo, be to, nuolatiniai radijo pranešimų siuntimai išduotų laivo padėtį priešams.) Taktiką galima trumpai apibrėžti kaip povandeninių laivų veiksmus grupėmis atakos metu.
        Vienam iš daugelio povandeninių laivų, esančių jūroje, pastebėjus konvojų, koduotu pranešimu buvo raportuojama B.d.U ir kitiems laivams. Tada pirmasis konvojų pastebėjęs laivas užimdavo vadinamąjį "šešėlio" vaidmenį - šis laivas turėjo laikytis atstumu nuo konvojaus ir nuolat pranešinėti jo greitį ir koordinates į B.d.U. Pagal jo perduodamas koordinates iš aplinkinių rajonų laivai susirinkdavo į grupę. Kai B.d.U. duodavo įsakymą pulti, "vilkų rujos" taktika baigdavosi - kiekvienas kapitonas galėjo laisvai pasirinkti, kaip atakuos konvojų. Pvz., Otas Krečmeris (Otto Kretschmer) plaukdavo tiesiai į konvojaus vidurį (ten paprastai plaukdavo vertingiausi ir didžiausi laivai) ir šaltakraujiškai skandindavo vieną po kito iš nedidelio atstumo (torpedos buvo leidžiamos iškilus į paviršių).


        Apskritai "vilkų rujos" taktika buvo pulti naktį ir atsitraukti dieną. Naktį nuaidėjusi serija sprogimų iš įvairių pusių ir skirtingose konvojaus vietose sukeldavo paniką prekybiniuose laivuose ir chaosą tarp eskorto laivų - bandydami vytis vieną povandeninį laivą jie atidengdavo kurį nors konvojaus šoną ir ten įsmukdavo kitas. Atakos ne tik kartodavosi atskiromis naktimis, bet ir trukdavo keletą valandų, kadangi povandeninis laivas, iššaudęs visas torpedas, atsitraukdavo ir, pertaisęs vamzdžius, vėl puldavo (vieną vamzdį pertaisyti trukdavo apie 10 minučių).
        Puldamas konvojų arba vienišą laivą povandeninio laivo vadas galėjo pasirinkti tris atakos būdus: torpeduoti laivą esant paviršiuje, panirusiam arba naudoti denio pabūklą. Visi atakos būdai turi savų privalumų ir trūkumų ir buvo dažniau naudojami vienu ar kitu karo laikotarpiu.
        Atakas paviršiuje valdė 1-asis sargybos karininkas, naudodamasis UZO (Überwasserzieloptik). Jis nustato kampą į taikinį, jo atstumą bei taikinio greitį. Sargybos karininkas su torpedininkais bendrauja per pasikalbėjimų vamzdį. Jie parengia torpedą ir ją paleidžia.
        Didžiausias pranašumas torpeduojant iškilus yra povandeninio laivo greitis. Povandeninis laivas gali greitai prasmukti tarp eskorto laivų ir, prasiskverbęs į konvojaus vidurį, sukelti sąmyšį. Iškilusio povandeninio laivo nepastebi eskorto laivų sonarai ir hidrofonai, povandeninio laivo triukšmas tiesiog susimaišo su krovininių laivų triukšmu.


        Didžiausias tokios atakos trūkumas - povandeninis laivas gali būti greitai aptiktas. Visi konvojaus laivai turi stebėtojus, o šie netrukus gali iškviesti eskorto laivus į tam tikrą vietą. Būtent dėl to ši taktika buvo naudojama naktį ir pirmojoje karo pusėje. Karo eigoje sąjungininkms išradus radarus, povandeniniams laivams teko slėptis po vandeniu.
        Torpeduoti priešą laivui esant po vandeniu buvo nepalyginamai sunkiau nei vandens paviršiuje. Tokią ataką neišvengiamai teks panaudoti prieš karo laivus arba dieną. Paniręs povandeninis laivas tampa lėtas ir nemanevringas, jį gali aptikti eskorto laivų sonarai ir hidrofonai. Norėdamas išvengti priešo eskorto laivų ir atakuoti konvojų, povandeninio laivo kapitonas privalo iš anksto užimti patogią šaudymui poziciją konvojaus kelyje. Tuomet jam belieka nerti kaip galima giliau ir tyliai laukti kol praplauks eskorto laivai. Praplaukus eskortui povandeninis laivas pakyla į periskopo lygį. Laivo vadas periskopu nutaiko torpedas ir jas paleidžia. Periskopas skubiai paslepiamas, o laivo vadas su chronometru skaičiuoja laiką, likusį iki pataikymo. Jei sprogimas laiku neįvyksta - torpeda nepataikė.
        Bendri principai būdingi abiems atakos būdams: efektyviausias šaudymo kampas - 90 laipsnių į laivo šoną, pasirenkami vertingiausi taikiniai, pirmiausiai šaudoma į tolimesnius, tada į artimesnius taikinius, taip siekant sudaryti keleto povandeninių laivų atakos vienu metu vaizdą, paprastai vienos torpedos neužtenka, kad laivas nuskęstų, tačiau jos pakanka laivui apgadinti ir atskirti nuo konvojaus. Atskirtas laivas vėliau gali būti pribaigtas dar viena torpeda arba denio pabūklu.
        Kadangi povandeninis laivas niekada nebuvo kurtas kaip platforma pabūklui, šio ginklo panaudojimas nuo laivo denio buvo labai ribotas. Didžiausias povandeninio laivo trūkumas - nestabilumas vandenyje. Net ir nedidelės bangos laivą mėtydavo, todėl denio pabūklo valdymas, taikymas buvo labai komplikuotas. Audringesnėje jūroje pabūklo komanda turėjo būti prisitvirtinusi virvėmis prie laivo.
        Paprastai denio pabūklas buvo naudojamas trimis atvejais: kaip paskutinis gynybos ginklas, pribaigti jau pamuštą laivą arba paskandinti vieną ar kelis neeskortuojamus krovininius laivus. Nekyla abejonių, ar pabūklas buvo naudojamas prieš karinius laivus - papraščiausias sviedinys, paleistas, tarkime, iš korvetės, galėjo prakiurdyti vokiečių laivo korpusą ir panirti būtų nebeįmanoma. (Visgi viena "didvyriška" SSRS povandeninio laivo kova pateikiama Aloyzo Každailio knygoje "Laivai ir jūrininkai": "Taip atsitiko tarybinio povandeninio laivo įgulai, vadovaujamai jauno vado Malafejevo. 1941 metų gruodžio 3 d. laivas įslinko į vieną Skandinavijos fiordą, kuriame stovėjo keletas fašistų transportų. Ataka pavyko puikiausiai, tačiau išplaukdamas iš fiordo laivas atsitrenkė į povandeninę kliūtį. Avarija buvo nežymi, bet iš pramušto kuro bako ėmė sunktis nafta ir violetiniais ratilais skleistis vandens paviršiuje. Priešas bemat pastebėjo dėmes. Į vandenį pasipylė giluminės bombos". Toliau vaizdžiai nupasakojama, kad laive kapitoną lydintis Sovietų Sąjungos didvyris kapitonas Gadžijevas pasiūlė iškilti ir "drąsia ataka prasiveržti pro hitlerininkų laivus". Atakos metu buvo nuskandintas "sargybos laivas" ir "povandeninių laivų naikintojas", kitas "naikintojas" atsitraukė. Šios kovos neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti, nes neteko aptikti kitų šios ar panašios kovos įrašų. Šaltinio tendencingumas leidža įtarti dar vieną SSRS propagandą.)
        Pabūklas buvo naudojamas krovininiams laivams (ypač tanklaiviams) skandinti, nes torpedų atsargos, tokios reikalingos kovojams pulti, nebuvo labai didelės (VIIC/41 gabeno 14 torpedų). Karo pradžioje krovininiai laivai praktiškai neturėjo jokios ginkluotės apsiginti nuo juos iš pabūklo apšaudančio povandeninio laivo. Vėliau krovininiuose laivuose buvo montuojami 6 colių ir 3 colių pabūklai. Nepaisant šios krovininių laivų ginkluotės, vokiečių vadai išdrįsdavo atakuoti juos iškilę. Daugiausiai tai lėmė žinojimas, kad krovininio laivo įgula nėra paruošta artilerijos dvikovoms jūroje (Kalbant apie ginkluotus laivus būtina paminėti specialius ginkluotus krovininius laivus, kurių paskirtis buvo medžioti povandeninius laivus. Tokie "Q" laivai buvo plačiai panaudoti Pirmajame pasauliniame kare britų, o Antrajame - amerikiečių.)


        Pabūklo komandą sudarė trys žmonės: taikytojas, šaudytojas ir užtasinėtojas. Ugnį koregavo 2-asis stebėjimo karininkas iš bokštelio. Povandeniniame laive nebuvo jokių atstumo ieškiklių koreguoti pabūklo šūviams, tad jis galėjo būti panaudotas tik artimuose nuotoliuose. Kad povandeninis laivas įgautų pranašumą prieš savo taikinį, prie pabūklo buvo vandens nepraleidžianti talpykla, kurioje buvo laikoma keletas sviedinių. Jais buvo šaudoma, kol įgula atgabendavo sviedinius iš laivo vidaus. Paprastai povandeninis laivas gabendavosi sprogstančius (HE), šarvamušius ir signalinius (ang. - flare).
        Povandeninio laivo vadas laivo pabūklą leisdavo naudoti tik esant mažai tikimybei, kad juos užklups priešo laivas ar lėktuvas, nes šaudymas iš pabūklo galėjo užtrukti (užfiksuotas atvejis, kai reikėjo šimto sviedinių pasiųsti vienam laivui į dugną).
        Pirmaisiais šūviais stengtasi sunaikinti tiltelį kartu su radijo aparatūra ir taip išvengti netikėto priešų pasirodymo. Jei povandeninio laivo įgula atakuodavo naktį, šie pirmieji šūviai sprogstamaisiais sviediniais padegdavo laivo antstatą ir taip palengvindavo tolesnį taikymąsi. Vėliau sekė smūgiai į laivo ginklus arba korpusą, paprastai žemiau vaterlinijos. Jei krovininio laivo įgula smarkiai atsišaudydavo, povandeninis laivas paleisdavo slopinamąją ugnį iš 37 mm priešlėktuvinio pabūklo (jei atstumas mažas, ir iš kulkoksvaidžių, pvz. MG 34), dar vienas, 20 mm, buvo laikomas atsargoje, jei pirmasis užsikirstų arba jo slopinamosios ugnies neužtektų. Tokia ugnis laivui žalos nedarė, bet efektyviai slopindavo įgulos, nepratusios prie tokio tankio ir galingumo ugnies, norą priešintis.
        Paskutinė taktikos skiltis apima povandeninio laivo veiksmus slepiantis ir bėgant nuo priešo laivų.
        Laivui esant iškilusiam ir susidūrus su priešo laivais geriausias būdas apsiginti - slėptis po vandeniu. Dažnai eskorto laivai apšaudydavo povandeninį laivą iš visų ginklų vien tik tam, kad jis panertų. Tuomet dingsta pavojus prarasti konvojaus laivus dėl priešo povandeninio laivo veiksmų. Sąjungininkų eskorto laivai kartais nepasikuklindavo imtis ir antikos laikus siekiančios jūrų mūšių taktikos - sąjungininkų kapitonai, matydami, kad priešas nespės panerti, jį taranuodavo. To rezultatas - mažų mažiausiai stipriai apgadintas povandeninio laivo korpusas ir eskorto laivas, kuriam keletą mėnesių teks praleisti doke remontuojantis.
        Kad povandeninis laivas panertų, jam reikia 30 sekundžių (šį laiką dar gali prailginti denio pabūklo ar stebėtojo ant periskopo naudojimas). Jei laivo greitis per mažas, laivo vadas gali nuspręsti pasiekti didesnį greitį prieš neriant. Vokiečių povandeniniai laivai (VII ir vėlesni) vandens paviršiuje galėjo lenktyniauti su beveik visais eskorto laivais (išskyrus eskadrinius minininkus).


        Laivui panirus persekiojimo taisyklės iš esmės pasikeičia. Kova šiame etape primena slėpynes. Eskorto laivai, naudodamiesi hidrofonais ir sonarais, bando surasti povandeninį laivą. Povandeninis laivas, naudodamasis savais hidrofonais, taip pat gali nustatyti laivo, esančio paviršiuje, vietą, greitį ir tipą.
        Povandeninio laivo vadai, priklausomai nuo patirties ir išradingumo, naudojo įvairus būdus pabėgti nuo priešo. Elementariausias būdas - nerti kuo giliau taupant baterijas ir suspaustą orą. Gylis apsunkina aptikimą ir suteikia povandeninio laivo vadui laiko išvengti priešo giluminių bombų. Kadangi sonaras geriausiai atsispindi nuo plokščių paviršių, povandeninių laivų vadai stengdavosi laikyti laivo priekį arba galą atsuktus į priešą, taip sumažinant laivo paviršiaus plotą. Povandeninis laivas galėjo plaukti labai tyliai, įgulos naudodavo "tylųjį režimą", kai laivas plaukia tik 2 mazgų greičiu, o visi darbai: torpedų užtaisymas, valgio ruošimas, mechaninių pompų veikimas yra nutraukiami.
        Medžiojant povandeninius laivus atsirasdavo tam tikri langai, kai eskorto laivai negalėjo girdėti, kas dedasi po vandeniu. Kurį laiką garsas dingdavo po giluminių bombų sprogimų bei tuomet, kai eskortinis laivas praplaukdavo virš povandeninio laivo - šiuo atveju eskorto laivo sraigto triukšmas nustelbdavo priešą.
        Karui tęsiantis ir sąjungininkams toliau stiprinant kovos su povandeniniais laivais priemones, vokiečiai pagamino įvairių priemonių, leidžiančių povandeniam laivui išvengti persekiojimo. Pirmoji priemonė - specialia guma, kuri mažina laivo triukšmą ir sugeria ultragarsines bangas, naudojamas sonaruose, aptrauktas korpusas. Nors bandymai įrodė tokios priemonės efektyvumą, vokiečiai nesugebėjo rasti būdo, kaip šią priemonę tvirtai "prilipdyti" prie laivo - nuolat atsiklijuojanti guma tik lengvino laivo suradimą. Antroji priemonė buvo specialus sviedinys, paleidžiamas pro torpedų vamzdžius. Jo viduje esanti cheminė medžiaga reaguodavo su vandeniu ir sukeldavo burbuliukų debesį. Taip povandeniniai laivai sukurdavo "laivą - vaiduoklį", o patys pasitraukdavo.
        Nors būta daugybės būdų, kaip pabėgti nuo sąjungininkų laivų, vokiečiai ir toliau neturėjo modernaus povandeninio laivo, atitinkančio esamą situaciją: 1943 metais povandeiniai laivai jau nebekaraliavo Atlante. Deja, tokie laivai pasirodė per vėlai ir jau nebesugebėjo nuveikti ko nors reikšmingesnio.

Laivų gamyba karo metu


        Vokietijos laivų pramonė rėmėsi ne laivų statyklomis, kaip įprasta manyti, o atskirų komponentų tiekėjais. Nors laivų komponentus gamino šimtai įvairiausių kompanijų, tam tikrose srityse Vokietijoje vyravo monopolis. "Allgemeine-Elektrizitäts-Gesellschaft", "Braun", "Boverie & Co.", "Siemens-Schuckert AG" buvo pagrindiniai elektros variklių povandeniniams laivams tiekėjai. "Maschinenfabrik Augsburg-Nürnberg" gamino dyzelinius variklius, "Accumulatoren Fabrik AG" buvo monopolininkas baterijų srityje, šios kompanijos gaminiai buvo montuojami ne tik laivuose, bet ir torpedose. Modernią stebėjimo ir taikymosi optiką tiekė garsi kompanija "Zeis".
        Povandeninių laivų korpusų gamybos srityje pirmavo "Krupp" koncernas Esene. Be šios kompanijos, buvo dar keletas žymesnių: "Klöckner" dirbtuvės Duisburge, "Thyssen" kompanija Dortmunde. Beveik visos aukščiau paminėtos kompanijos povandeninius laivus gamino ir per Pirmąjį pasaulinį karą ir buvo sukaupusios solidžią patirtį savo gaminių tobulinimui.


        Pasibaigus pirmajai Atlanto mūšio kampanijai, 1943 metais, buvo įvykdyta laivų pramonės reforma. Atskiros povandeninių laivų sekcijos buvo pradėtos gaminti žemyne ir vėliau transportuojamos į statyklas surinkimui. Taip buvo sutaupomi resursai ir laikas, o surenkami povandeniniai laivai mažiau laiko praleisdavo sąlyginai nesaugiose statyklose, kurioms sąjungininkai skyrė daugiau dėmesio nei gamykloms. Praktiškai tik 1942 metais britų bombonešiai pirmąkart atakavo gamyklas: "Man" dyzelinių variklių gamyklą Augsburge, akumuliatorių gamyklą Kelne, kuri akumuliatoriais aprūpindavo geležinkelius, bei "Accumulatoren Fabrik AG" Hagoje, didžiausią povandeninių laivų baterijų gamintoją. Vieno "Mosquito" lėktuvo antskrydžiai virš gamyklos Hagoje nedavė rezultatų. 14 "Lancaster" bombonešių, pasiųstų prieš "Man" gamyklą, ją tik apgadino, o britai per antskrydį neteko 7 lėktuvų. "Tūkstančio bombonešių reidas" virš Kelno visiškai sugriovė gamyklą, gaminusią akumuliatorius geležinkeliams, tačiau britai ją klaidingai laikė svarbia povandeninių laivų komponentų gamykla. Po šio bombardavimo britams išsiaiškinus, kad povandeninių laivų gamyba nemažėja, jie nusprendė, kad šių laivų pramonė yra išskaidytas ir nejautrus taikinys ir koncentravo bombonešių reidus virš statyklų. Dar vienas būdas, kuriuo sąjungininkai stabdė laivų gamybą, buvo Vokietijos transporto sistemos naikinimas: stotys, traukiniai, viadukai, laivai, upių uostai ir kita infrastruktūra buvo sąjungininkų taikiniai. Kadangi povandeninių laivų sekcijos buvo gabenamos vandeniu arba bėgiais, jų pristatymas į statyklas tapo vis labiau komplikuotas karo pabaigoje.
        Paskutinis opus klausimas, liečiantis povandeninį laivyną, yra vergų darbas laivų komponentų gamyklose. Jose dirbo trijų rūšių darbininkai: laisvi statyklų darbininkai, karo belaisviai ir koncentracijos stovyklų vergai. Koncentracijos stovyklų kaliniai dirbo praktiškai visuose laivų gamybos etapuose: gamino baterijas, variklius, torpedas, korpuso sekcijas, surinkinėjo patį laivą statyklose. Pvz., kompanijos "Accumulatoren Fabrik AG" gamyklose prie Vienos ir Hanoverio dirbo per 1000 kalinių kiekvienoje. 1944 metais padidėję povandeninių laivų gamybos pajėgumai artimai susiję su koncentracijos stovyklų vergų darbu.

        Šaltiniai

A. Každailis. Laivai ir Jūrininkai. Vilnius: Vyturys, 1987. p.234
E. Möller, W. Brack. The Encyklopedia of U-Boats, From 1904 to the Present Day. London: GreenHill Books, 2004
G. Williamson. Kriegsmarine U-boats 1939 - 45. I tomas. Oxford: Osprey Publishing, 2002
G. Williamson. Kriegsmarine U-boats 1939 - 45. II tomas. Oxford: Osprey Publishing, 2002
D. Pavlovic, G. Williamson. U-boat Crews 1914-45. Oxford: Osprey Publishing, 1995
G. Wiliamson.Wolf Pack, The Story of U-Boat in WW2. Oxford: Osprey Publishing, 2005
H. J.Nowara. Grey Wolfs of the Sea, German U-boat Type VII. West Chester PA: Schiffer Publishing, 1992
O. Booth, J. Walton. Iliustruota Antrojo pasaulinio karo istorija. Kaunas: Tyrai, 2000
[nuoroda]
[nuoroda]
[nuoroda]
[nuoroda]
[nuoroda]
[nuoroda]
[nuoroda]

Komentarai
Jexter Lie 07 : 16:06
Komentarai: 643

Prisiregistruota: Rgp 18 : 18:59
Straipsnis tikrai labai įdomus ir informatyvus, nepatingėta surinkti daug informacijos ir ją apibendrinti, labiausiai džiugina statistiniai duomenys, bet norėtūsi jų šiek tiek daugiau, taip pat norisi pabati autorių, kad patingėjo (arba nemokėjo) išversti kai kurių lentelių ir žemėlapių - nevisi angliškai ar vokiškai moka

Vieta: Vilnius, Anykščiai
Oberleutnant Jexter
Kommandant Panzer Lehr Division
Panzergruppe Dietrich
Deutsche Wermacht

Awards:
Eisernes Kreutz 1. Klasse
Eisernes Kreutz 2. Klasse
Deutsches Kreutz 2. Klasse
Nahkampfspangen Bronze

Froidas Lie 13 : 00:20
Komentarai: 97

Prisiregistruota: Sau 25 : 17:21
Vat apie povandeninį laivyną straipsnio ir laukiau, tik va nežinau ar neįdėmiai skaičiau, bet nepastebėjau jokios lentelės ar šiaip apie bendrą Vokietijos U-botų skaičių ir jo kitimą skirtingais karo laikotarpiais. O tai manyčiau svarbu. Pvz: būtų įdomu sužinoti kiek iš viso Vokietija turėjo U-botų 1944-ųjų viduryje?

Istoriją rašo nugalėtojai...

Jonnas Grd 10 : 20:10
Komentarai: 1

Prisiregistruota: Grd 07 : 22:32
Nors būta daugybės būdų, kaip pabėgti nuo sąjungininkų laivų, vokiečiai ir toliau neturėjo modernaus povandeninio laivo, atitinkančio esamą situaciją: 1943 metais povandeiniai laivai jau nebekaraliavo Atlante. (Šioje vietoje manau turėjo būti parašyta apie Valterio laivus....Būtų malonu rasti apie juos informacijos) Deja, tokie laivai pasirodė per vėlai ir jau nebesugebėjo nuveikti ko nors reikšmingesnio.



J.J.Simpson Sau 24 : 23:05
Komentarai: 85

Prisiregistruota: Geg 04 : 21:53
Froidai. Tokie skaičiai labai skiriasi. Tuo labiau, kad neaišku ar nori žinoti kiek viso tuo metu turejo U-boat. Ar kiek ju buvo vadinamosiose Fronto flotilėse, ar kiek jų buvo paruošti plaukiojimui (čia Front flotile minus laivai kurie prirasyti jose bet neplaukia nes remontuojami)

Svajoju atlikti tokią skaičių analizę. Bet tikslus duomenų šaltinis gana nemažai kainuoja. O ir darbo yra.


to Joonas: apie Walter laivus prirasyta internete tikrai nemažai. Lietuviškai tikriausiai nerasi, bet angliškai ir rusiųkai tikrai gausu. Ateityje gal atsiras entuziastų, kurie parašys apie juos mūsų gimtąja kalba.

Vieta: Vilnius
Aš pasiėmiau iš alkoholio daugiau gero, negu jis pasiėmė iš manęs.- V. Čerčilis


Judas Kov 28 : 00:28
Komentarai: 5

Prisiregistruota: Kov 22 : 19:34
Gal gali kas paaiškinti kuo skiriasi hidrofonas nuo sonaro? tuo, kad sonaras veikia radaro principu, o hidrofonas tiesiog klausosi vandens garsų?

Vieta: Vilnius
Any man, will give his son for democracy.

HEAT Kov 28 : 09:46
Komentarai: 235

Prisiregistruota: Geg 08 : 21:53
Hidrofonas, arba triukšmo pelengatorius, tik klausosi, ir gali nustatyti tik kryptį į triukšmo šaltinį.
Sonaras spinduliuoja garsą ir klausosi atspindžio. Todėl jis gali pamatyti ir netriukšmaujančius objektus, pvz minas. Taip pat duoda atstumą iki objekto, ir kryptį didesniu tikslumu.

Vieta: Vilnius



Jūs turite būti prisijungęs kad pateikti pastabas šioje svetainėje, prašome prisijungti, arba, jei nesate registruotas spustelėkite čia prisijungti

Apklausa


Ar lankotės mūsų svetainės "Facebook" paskyroje ir ar ji Jums naudinga?



Nesinaudoju "Facebook"

Naujienos skelbiamos šios svetainės "Facebook" paskyroje man yra svarbios.

Nemanau, kad šios svetainės paskyra "Facebook" yra reikalinga

Kita (parašykite savo nuomonę komentaruose).

Naršo
svečių:15
narių:2, Dadis Mazgas
Šiame puslapyje:1
Nariai: 4594, naujausias: Raminta18
Rekomenduojame
http://www.ginklai.net/

http://www.plienosparnai.lt/news.php

http://wikings.lt/lt/

Skaitiklis

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Facebook
Svetainėje esančią informaciją laisvai galima naudoti tik mokslo tikslais (mokykliniams projektams, referatams, kursiniams darbams etc).
Visais kitais atvejais būtina gauti svetainės administracijos ir, jeigu atskirai nurodyta, kūrinių autorių sutikimą. Visada būtina svetainę nurodyti kaip informacijos šaltinį.
© www.antraspasaulinis.net 2003-2014 / el. paštas / naujienos
Užkrauta per:0.2462sek.0.0974užklausųDB užklausų60. Atminties panaudojimas3,562KB